Amagandia

Persikrausčiau antrą kartą. Žinau, kad tai didelė painiava ir, kad ko per daug, tas nesveika, tačiau niekur nerandu sau vietos. Tai šįkart bus visko, ir nuotraukų ir komentarų. Būtų malonu susitikt. Čia. www.ginchrevolution.blogspot.com

Ginkmedžio arbatomis apsilaisčiusi, į skaras susipynusi, brendu per minčių pelkes, peršokdama abejonių kamienus. Viskas todėl, nes ir vėl prasidėjo šąlančių rankų sezonas. Klavišų barškenimas - savotiškas būdas vėl išjudinti kraują, sušildyti pirštus. Nes kažkas neatlieka tos savo pareigos.
Kiekvienas žmogus randa būdą, kaip save kankinti. Aš pasirinkau ginkmedžio arbatą. O girtuoklis iš miesto savo susidvejinusią asmenybę. Nors naikintuvas juk nėra asmenybė. Tai kaip tai vadinama, kai laikai save naikintuvu? Ir sakaisi esąs geresnis už Kairį, nes esi Dešinys?
Kadangi nebesugalvoju, kaip geriau čia sudėliojus raides, padovanosiu jums savo pačią mylimiausią animaciją šiuo metu. Žmogeliukui mėnulyje atrodo, kad jis jau yra ten buvęs, tačiau vaidinęs ne savo vaidmenį. Man taip būna dažnai, o Jums?

Umbra (HD - 2010) from Malcolm Sutherland on Vimeo.

Gražu, kai blogo topuose įrašas su keliasdešimt necenzūrinių žodžių ir jų trumpinių. Malonu, kad žmonėms patinka žodinė agresija. Dekoratyvu, kai ta agresija net nukreipiama Jūsų asmeniui. Puošnu, kai Jums linki mirties, nors nieko konkrečiam asmeniui nepadarėte. Tokia jau ta realybė - toks gražus pasaulis!

Labas. Kai jau pasakei, kad bent vienas žmogus skaito šitas nesąmones, pajutau kaip ir pareigą parašyti. Nors žinoma, Tu viską pasaldinai, bet ką gi, Tau atleidžiama.

Truputį trūksta kažko įsimintino, kad galėčiau tai paversti beprasmiais vaizdiniais, susidedančiais iš visai netikusių žodžių ir neatleistinų klaidų kaip žodžių rimai ir t.t. Tai galvoju, gal parašyti kaip man nesiseka ir, kad esu gilioj depresijoj dėl nelaimingos meilės? Juokauju, gi. Mano gyvenimas susideda iš didelių džiaugsmų, tik vieni jie kažkodėl kondensuojasi į ašaras, o kiti išsiskiria kaip juokas ir šypsena. Mano gyvenimas šiuo metu kaip ežeras mūsų rajone: šaltas, bet jei pataikai yra ir šiltųjų srovių. Kartais atvirkščiai. Tikiuosi to užteko, juolab, kad tai net nebuvo užuominos ar kodai, kurių versmės po truputį džiūsta.

Nuo rytojaus įvedu sau taisyklę ” Tai, kas jau parašyta, negali būti ištrinta “. Nes mano bek speis klavišas jau ir taip per daug nudėvėtas. Ir mintys, kurios atgula čia tik ištrintos pasirodo buvusios ne tokios prastos, kai atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Taigi, vaikai, būkime vaikiški. Iki.

O, kaip aš mėgstu išslapstyti daiktus nuo pačios savęs ir paskui kankintis jų nerasdama! Nežinau ar tai darau sąmoningai ar toks jau mano prigimimas. Kartais taip atsitinka ir su mintimis. Užuot užsirašiusi ką tik šovusią genialią mintį aš save įtikinu, kad ją prisiminsiu. Po penkių minučių ji jau skrajoja kitoje materijoje išsisklaidžiusi į neatpažįstamus pavidalus. Dėl šitos priežasties aš niekada nieko neparašysiu. Niekada nieko nenupiešiu. Niekada nieko nesurimuosiu. Niekada nieko nepapasakosiu. Niekada nieko nesudėliosiu.

Dabar, kai jau nebeturiu ko slėpti, viskas turėtų pasikeisti.

Gyvenimas kaip cigaretė. Gyvenimas kaip durys. Gyvenimas kaip valtis. Gyvenimas kaip jūra. Gyvenimas paukštis. Gyvenimas kaip saulė. Gyvenimas kaip mirksnis. Gyvenimas kaip kelias. Gyvenimas kaip vėjas. Gyvenimas kaip pasaka. Gyvenimas kaip kava… Kiek gi galite spėlioti?

Aš žinau kad plazdančio popieriaus garsas toks pats kaip griaustinio. Tačiau nemanyk, kad aš neatskiriu kada tu meluoji, o kada šaipaisi. Geriau įsižiūrėk į šitą akmenį. Jis visai kaip tu! Irgi nežino, kad nemėgstu girdėti savo vardo mažybiškai. Bet jei rimtai, tu visai nepanašus į upę, nors ir norėtum toks būti. Upė žino, kad palietus dėmelę ant mano kairiojo peties man kaklu nubėga šiurpulys. Kad ir kiek uostytum cinamoną, pasaulį vis tiek matai per šviesiai.

Kankink, Garsų Dieve,

Žlugdyk, Akirmirkų Valdove,

Žemink, Žvilgsnių Imperatoriau,

Skaudink, Ašarų Kunigaikšti!

Tu jau galandi kirvius,

O aš tik juokiuosi,

Meluoju aš tau. Visada meluoju.

Nepyk.

Ko Tu pyksti?

Pamiršai, kad kankinti be kirvių Tu moki?

Juokingas esi, Kunigaikšti,

Atleisk, kad šaipausi. Sudie.

Iš tiesų, net nežinau, kada prasidėjo tie eilėraščiai. Juk aš visada juokdavausi iš tų, kurie juos rašo. O dabar posmelių galvoje pilna: apie meilę, aukštakulnius, šokoladą, pavasarį ar net apie meilę tėvynei! Nors man visad atrodė, ir dabar atrodo,  kuo daugiau eilėraščių - tuo mažiau nuoširdumo.

O nuotraukų nebekeliu. Kelčiau. Bet čia jos netelpa. O kas man.

Jeigu perskaitėt ačiū. Jeigu ne - irgi, man gėdytis mažiau reikės.

Y-ah.

                                                                                           ginč.

Virpuliukai kažkur prie širdies, pasirodo, neišduoda širdies ūžesių. Kaistantys skruostai - tai ne alergija apelsinams. Tirpstantys pirštai - toli gražu ne bloga kraujotaka. Šiurpas nubėga per nugarą, perbrauki ranka per plaukus, akių vyzdžiai susitraukia iki mažų juodųjų skylių kažkur prie Merkurijaus, lūpos nebe taip sučiauptos, gali pamanyti, kad jos kalba, blakstienos sutinka vieną kitą kurkas dažniau, nei, kad sutikdavo prieš porą minučių, o ir tavo galvoje mintys išskrieja iš orbitų ir lieka tik vienintelis žodis. Vardas.

Gali nudeginti mano blakstienas jeigu aš viena tai patiriu. Gali nunuodyti mane žalia arbata, jei nežinai apie ką aš.

Tik paniūniuok man.

Žmogui nesiseka rašyti poezijos.

Bet poezija - žmogui tai oras.

Žmogus vis skelbia erezijas:

- Be poezijos žemėje rojus!

Norėčiau parašyti ką nors, kad būtų įdomu vėliau paskaityti, paskaičius pagalvoti, o pagalvojus, ką nors suprasti. Taip pat norėčiau, kad vieną dieną, nesvarbu, tai būtų ketvirtadienis, ar betkuri kita diena, man imtų ir pradėtų sektis. Kad pradėčiau įžvelgti gerąsias daiktų puses, nes dabar jaučiuosi, lyg visą laiką vaikščiočiau apsivilkusi išvirkščią megztinį. Kad viskas aplinkui imtų kvepėti, kad aplinkui nebūtų jokių tabako ir puvėsių kvapų, o tik gaivus šaltmėtės ir kavos aromatas. Kad visi batai būtų patogūs, ir kad nereikėtų visada vaikščioti kitų batuose, ir kad tai nebūtų tik angliškas posakis. Kad plaukai visada būtų purūs, o mintys skaidrios. Ir, kad žmogus, nesvarbu, vienas ar keli, sužinotų, kad aš egzistuoju. Ne tik sapnuose ar blankiose nuojautose.

Prieš gimtadienį nuotaika vis ta pati. Egoistiški norų sąrašai ir altruistiški požiūriai, tačiau ne darbai.

ginč.

Įsivaizduok, kad kyli. Kol kas, tu tik truputį virš žemės, kokius dešimt centimetrų. Tau šiek tiek sunku išlaikyti pusiausvyrą, tu įsitempęs. Pradedi kilti vis aukščiau. Jau gali nusiskinti obuolį nuo medžio, kuris tau visada atrodė velnioniškai aukštas. Jau gali matyti stogus iš apačios. Kyli vis greičiau ir greičiau. Rankas laikai prie šonų, tačiau jautiesi laisvas, kaip niekada. Dar greičiau - ima trūkti oro, tu užsimerki. Greitis didėja, atsimerki, nebematai savo kūno, nei žemės. Nieko nebematai. Vis dar kyli. Tau akyse kaupiasi ašaros. Matai, kad visur svaginanti smaragdinė žaluma. Bet tu tebekyli. Greitis, kokios niekas nebuvo pasiekęs… Ir staiga. Sustoji. Kas toliau?

Atrodo, migrenos grįžta. :)

Žiema yra metų laikas, o pirštinės - gyvenimo būdas.

Norėčiau būti rašytoja.

Bet nemoku rašyti.

O jei ir mokėčiau -

Dabar niekas neskaito knygų.

O jei ir skaitytų -

Tai tik ne mano.

                      „ Savi dalykai 891“

Būtina turėti savo mėgstamiausius rašytojus. Būtina turėti savo mėgstamiausius muzikantus. Būtina turėti savo sensėjų, kad ir palovy. Būtina turėti savo mėgstamiausią kvapą. Būtina turėti savo geriausią draugą. Būtina turėti savo brangiausią papuošalą. Būtina turėti savo sūriausią jūrą. Būtina turėti savo švelniausią megztinį. Būtina turėti savo giliausią duobę. Būtina turėti savo kairiąją ausį. Būtina turėti savo piktąjį žvilgsnį. Būtina turėti savo mėgstamiausią gitaros akordą. Būtina turėti savo mėgstamiausią gėlę. Būtina turėti savo mėgstamiausią mėlynos spalvos atspalvį. Būtina turėti savo mėgstamiausią vietą po stalu. Būtina turėti savo mėgstamiausią apkalbų objektą. Būtina turėti savo mėgstamiausią kasininkę. Būtina turėti savo mėgstamiausius saldainius. Būtina turėti savo dešinės kojos didįjį pirštą. Būtina turėti savo slaptažodį. Būtina turėti savo patogiausią teptuką. Būtina turėti savo mėgstamiausius batus. Būtina turėti savo geriausią mylimąjį. Būtina turėti savo švelniausią balsą. Būtina turėti savo skaniausio pieno. Būtina turėti savo ramiausią nuotaiką. Būtina turėti savo pikčiausią kaimynę. Būtina turėti savo ilgiausią smilgą. Būtina turėti savo apvaliausią gaublį. Būtina turėti savo raudoniausią braškę. Būtina turėti mėgstamiausią raidę. Būtina turėti stipriausią gėrimą. Būtina turėti savo svetimiausią svetimą. Būtina turėti savo šiauriausią šalį. Būtina turėti savo kiečiausią akmenį. Būtina turėti savo tankiausias šukas. Būtina turėti savo trumpiausią akies mirksnį.

Ir kaip visa tai prisiminti?

                                                                                              ginč.

Mėlynosios moterys tokiais vakarais buriasi : iš šiaudų, nukritusių blakstienų, žvakių liepsnos, šunų lojimo, eglių kvapo, delno linijų, aguonų pieno, iš mezginio raštų, veidrodžio atvaizdo.

Jos šukuojasi plaukus prie uždegtos žvakės, o jų plaukai vis rangosi joms aplink kaklą. Šiek tiek smaugia. Moterys prisimerkia, jų skruostais teka vanduo. Šaltas. Ant odos lieka raudonos linijos, susirangiusios gyvatės.

Ir tada pabundu.

Šilto ir jaukaus Jums vakaro. Tegu sniegas netirpsta akyse. O žvakės liepsna tegu išburia tik gerą. Ane? :)

Šąlančias rankas slėpdama kažkur megztinyje su briedžiukais, linguoju į ELO taktą ir jau jaučiu, kad žiema žiema pas mane pirštų galiukuose, plaukų kvapuose, net virpančiame akies mirksnyje. 

O šiaip, man visai gerai, kad jau sutemo, ir kad šalti gyvačiukai bėgioja nugara.

Pasiilgau čia rašyt. Šiltai, šaltai, nuobodžiai. Visap pasiilgau.

 Ir vis dėlto, kaip pasikeitė blogas per tuos metus ar dvejus!

                                                                                 ginč.

Ką tu turi galvoje? Aš? Liliputą, važinėjantį ant vienaračio ir žongliruojantį nuokainuotais apelsinais. O tu?

Sekmadieniai prie jūros būna patys nuostabiausi. Su bangų ošimu, žuvėdromis virš galvos, druska ant lūpų, smėliu tarp pirštų, vėju plaukuose… Sėdėti ant kranto, kai pėdas glosto bangos ir iš malonumo prisimerkus uosti kvapus, kuriuose telpa ir smėlis, ir saulė, ir druska, ir vėjas, o paskui pašokus nerti į bangą yra kai kas daugiau nei šiaip laimė.

Ta laime norėčiau pasidalint. Po nuostabaus savaitgalio liko begalybės kadrų, keli koliažiukai ir bangų ošimas ausyse.

Toks truputį kratinys išėjo, bet nesvarbu.(:

 Mano vasaros keičia kaukes. Jos būna karštos, šaltos, žėrinčios, akinančiais blyksniais deginančios akis, o kartais šaldančios savo stingdančiu ultramarinu,  kartais visiškai bespalvės. Jos skleidžia garsus, kartais rėžiančius ausį savo skardžiu metalo barkšėjimu, kartais gaivinančios vandens kapsėjimu nuo šlapių plaukų and žemės, kartais jos dainuoja kaip Beirutas, o kartais tyliai kvėpuoja lyg tas kažkas, kuris paskambina ir klausosi. Mano vasaros prisiglaudžia švelniai ir šiltai alsuoja į sprandą arba gnaibo visą kūną metaliniais pirštais. Jos išsuka mane, suka, suka, suka, o paskui staiga paleidžia. Ir aš vis jas pamirštu. Jos tolsta, o aš vis dar sukdamasi užsimerkiu ir visai jų nematau…

Šiaip, yra viskas gerai, geriau nei reikia arba geriau nei aš moku pajusti. Ir pagaliau vėl panorau fotografuoti. Ir gal net į blogą grįšiu. Nes pasiilgau kažkaip.

Iš vasaros grįžti į vasarį nėra taip smagu kaip atrodo. Tačiau, jeigu rytoj tavo gimtadienis, reikia šypsotis.

Fotografijos yra mano rankų darbas.

Linkiu sau, kad išsipildytų ta vienintelė mažytė svajonė.

Žiema. Žiema. Žiema. Šalta.

Sniegas sušalęs, saulė nešildo. Po savaitės išskrendu. Į vasarą - ten kur šilta, gražu ir vanduo šiltas.

Sekmės.

   Vasara, rugpjūtis.

Aš esu Gintarė, kuri apleido blogą.

Tinklaraštis, į kurį niekas nerašo pradeda kvepėti veik kaip negyvenami namai.  

Atspindžiai.Vasarą.

Atsiprašau žmonių, kurie karts nuo karto įkišdavo nosį į mano tinklaraštį ir prižadu pasitaisyti.

Saulės nėra, sniego yra, bet ir tas toks nesmagus, sukietėjęs, o iki pavasario dar marios laiko. Jaučiuos lyg koks nevikrus, tingus meškiukas. Nieko nesinori, nieko nesimato ir lyg sustoję viskas. Tai taip, iš visiško nebuvimo ką veikti, sumąsčiau atnaujint blogą. Galiu pasakyt, kad nepavyko nes mano žinios apie internetą ir šiaip techniką, baigiasi gebėjimu užsiregistruoti kur nors arba įvesti įrašą. . .

Bet vis dėl to, juk dienos ilgėja, ir nors nejučia, mes ritamės link pavasario.

Tokio neprasmingo įrašo dar, ko gero, nebuvau parašiusi. Sekmės.:)

^{O čia…keli gabaliukai žiemos. Net nežinau prieš kiek metų ji buvo.}

^{Sėdžiu visa išsipusčius ir žiūriu į žaliai baltą ekraną. Tokia pilnuma. Atrodo šis vakaras - kaip tik viskas ko reikėjo. Ir nesvarbu, nesvarbu, kad labai mėgstu susireikšmint. Ir nesvarbu, kaip blogai mes elgėmės. Svarbu, kad žinom, jog jau pavyks pasikeist.}

^{Tik vieną prašymą turiu. Nesisveikinkit su manim. Juk žinot kaip mėgstu likti nematoma. Nesijuokit, juk nesvarbu, kad meluoju.}

Labai jau noriu šį vakarą pasilikti viena. Tikiu, kad ir jums taip būna. Arba nebūna.

Susėdusi rateliu su įsivaizduojamais draugais aptarčiau padėtį. Apkeiktumėm Kalėdas, ledus ir tenisą, dar menus visokius, gerus žmones, komplimentus. Taip, visus dalykus, kuriuos mėgstam. Eitumėm pavalgyt pomidorų ir kitų dalykų, kurių nekenčiam. Pasiklausytumėm techno, paskui šoktumėm tecktoniką. Ir pramogautumėme taip, kad patys sau pavydėtumėme tokios drąsos, daryti tai, ko nemėgstame.

Paskui įsivaizduojami draugai išeitų, o aš atsigulčiau ant grindų. Svajočiau apie varles šokančias apelsinų šokį.

O jeigu rimtai, tai šiandien švenčiam jo gimtadienį. Tryliktasis. Ir, kad tu niekada nepasentum, šuneli!

Viskas snieguota. Katinai, plaukai ir pečiai, batai, palangės, knygos, blakstienos. Viskas sušąlę. Šypsenos, pirštai, net pakaušis. Viskas tirpsta.Cukrus, sniegas arba kaklas. Ir viskas bėga, lekia, stiebiasi link Kalėdų. O aš nenoriu dar. Mintimis sugrįžtu į pavasarį, bet net ir ten dabar tos dainos skamba.

O šiandien deklamuojam Gintaro Grajausko „Arbatos gėrimą“.

ak ir paimsiva mudu 

du puodelius 

gėlėtus 

suskilęs man 

nesuskilęs tau 

nesuskilęs tau 

suskilęs man 

įsikibsiva į ąseles 

ir nualpsiva 

slysdami žemyn 

žemyn, žemyn 

du gėlėti puodeliai: 

suskilęs man 

nesuskilęs tau 

Pasakojama, kad pažiūrėjus į sniegą žemyn galva, gali pamatyti tūkstančių gražių moterų šokį. Moterys užsisegusios tamsiai mėlynus sijonus iki žemės, be paliovos sukasi. Jų plaukai susitaršę virsta karališkais katinais, o katinai - gražiausia muzika, pagal kurią ir šoka tos moterys. Kai vėl atsistosi ant žemės, tau akyse dar ilgai šmėžuos moteris melsvu sijonu…

Bet ne apie tai mes kalbam. Tiesą sakant, tylim, dažniausiai. Arba klausomės, kaip žmonės kalba. Nors jie irgi tyli, dažniausiai. Tada mes visi susėdam ratu ir tylim, kol pritylim pilnus delnus. Tylą išpilam pro langą, o ji krisdama žemyn, virsta sniegu ir krenta ant mūsų baltų plaukučių. Tada žmonės sėdintys mūsų kairėje nusišypso, mūsų veidu nuslenka šokančios moters šešėlis ir mes spėjame nugirsti tik “sninga…“

    Už viską labiau, dabar norėčiau vartytis, kur nors prie jūros, pilvą išvertus. Ir galvot apie didelius dalykus, tiesą sakant, per didelius man.

    Bet va, žiema ateina, o kai noriu su kuo nors pakalbėt apie prasmę (tiksliau beprasmybę), pasirodo, sėdžiu viena ir niūniuoju.

   Nesenai, galbūt vakar, užsiminiau žmogui, kuriuo labai pasitikiu, kad tarp jaunimo yra smarkiai paplitusi mada kalbėti apie pasaulio pabaigą, globalizaciją, ateitį. Nustebau sulaukusi ramaus atsakymo. Patarimo, tiksliau. Tu tik negalvok apie tai, per dideli dalykai, supranti. O kaip bus, taip, juk visvien nieko nepakeisi. Žinai, taip žmonės ir išprotėja…

Vakaras.

Mano kūnas nenori su manimi tartis, vis maištauja. O aš bejėgė, negaliu pasipriešint. Bet jis manęs nepalauš, greičiau jau aš palaušiu jį.

Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jis nėr mano.

(Taip, visos fotografijos yra mano ir tik mano rankų darbas!)

Tu neklausk,

aš visvien nežinau kodėl

valgiau lūpas.

Bet kraujas bėgo bėgo

 bėgo bėgo bėgau

 bėgau bėgau bėgau.

Bet maldauju, nepykit jūs.Improvizuoju.Bandau.Tyrinėju.Ragauju.Uostau.Glaustausi.Užsimerkiu.